Voras keistuolis

Gyveno voras,
geras ir doras.
Visiems atidus,
visai negodus.
Šypsojos ir snaudė
plyšy po stalu
Muselių negaudė,
neaudė tinklų.
Viena tik detalė
bado akis;
Mirė iš bado
keistuolis šis.

Pasikalbėjimas su mama

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žalią drebulę pasėjau
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras".
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,
Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

V.  Mačernis

Pasidalinkim du kelius....

Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekad neužklius
Už tavo žodžių mano mintys...

Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu - nešaukus -
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.

Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus...
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.

Dalios Saukaitytės eilėraštis.

Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį beprotiškai geltoną,
pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogražų karšta plaštakė,
Ir mirga marga spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.

O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.

H. Radauskas 

Tyla

Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.


(I. Barvydė)

****

Kai širdyje man neramu, vėsu ir tamsu, apkamšau savo svajones tikėjimo patalu, kad nesušaltų, ir paseku joms legendą apie viltį... 

****

Gyvenimo tiesa :D

40 metų vedybinio gyvenimo..
Pagyvenusi pora, abu maždaug po 60 metu, švenčia 40 metų vestuvių jubiliejų mažame, ramiame ir romantiškame restorane.

Staiga ant jų stalo nusileido mažutė fėja ir sako: “Už tai kad esate tokia graži ir pavyzdinga susituokusių pora, ir kadangi jūs jau tiek laiko prabuvot kartu ir vis dar vienas kitą tebemylit, aš išpildysiu po vieną jūsų norą”. Žmona taip apsidžiaugė ir sako: “Oi, aš noriu apkeliauti pasaulį su savo mylimu vyru!” Fėja sumojuoja savo stebuklinga lazdele ir – poof – 2 kruizinio laivo bilietai atsiduria žmonos rankose.Vyras minutę pagalvojo, ir sako: “Na, visa tai labai romantiška, bet tokia galimybė gyvenime pasitaiko tik kartą, tad, nepyk mano meile, bet mano noras yra turėti žmoną už mane jaunesnę 30-čia metų”. Žmona ir fėja, abi labai nusivylė, bet, noras yra noras…Tad, fėja sumojuoja savo stebuklinga lazdele ir….. poof – vyras tampa 92 metų senumo.


Šios istorijos moralas: vyrai kurie yra nedėkingi šunsnukiai ir kiaulės turėtų prisiminti kad fėjos yra moterys…